Ekraną pristatė NOKIA, už ledo luito įtaisiusi miniprojektorių, IR diapazono šviesos šaltinius ir į šį dažnį reaguojančių kamerų sistemą. Visa tai užmima labai nedidelį plotą, tačiau leidžia atpažinti prieš ledą atliekamus mostus. Pažiūrėkite klipą, kaip tai atrodo gyvai:

Ar esate girdėję apie 3D spausdinimą? Jau nemažai metų trimatis figūrų gaminimas specialiu spausdintuvu, daleles klijuojant vieną ant kitos sluoksnis po sluoksnio, tobulinamas laboratorijose. Paskutiniu metu jis atranda pritaikymus ir pramonėje. Pirmiausia pažiūrėkite, kaip tai atrodo:

Trimačio spausdinimo aparatai jau pasiekė ir automobilių gamintojų dirbtuves. Sukurtas pirmasis hibridinės transporto priemonės prototipas, kurio kėbulas ir pagrindinės dalys atspausdintos būtent šia technologija. Ir tai tikrai nėra tiesiog dar vienas ateinantis mados klyksmas. Automobilių gamyba – sudėtingas, ilgas ir brangus procesas. Tačiau šis modelis parodo, kad transporto priemonę galima surinkti per daug kartų mažesnį laiką – kėbulas pagaminamas per pusdienį. Naudojamos medžiagos – visiškai ekologiškos, o pačiai gamybai sunaudojama ypač mažai energijos. Tai pat puiku, kad kiekvienas kėbulas gali būti visiškai unikalus – tereikia jo modelį sukurti 3D modeliavimui skirtoje kompiuterio programoje.

Pirmasis spausdintas automobilis yra koncepcinis “Urbee”, kurio ne tik gamyba nežaloja gamtos, tačiau ir energija važiavimui pasisavinama iš saulės bei vėjo jėgainių. Jei šių neužtenka, baterijas įkrauti galima iš nedidelio vandenilinio variklio.

Kaip greitai spausdinti automobiliai išriedės į gatves priklausys nuo daugybės technologinių sprendimų, tačiau pirmas ir svarbiausias žingsnis atliktas. Gal ateityje išties galėsime judėti visiškai neteršdami aplinkos?!

Japonijos parodoje CEATEC pristatytas prototipas, kuris, visai realu, greitai bus taikomas pačiose įvairiausiose srityse. O vos prieš kelerius metus panašius įrenginius vadinome „Žvaigždžių karų stiliaus moksline fantastika“. Naujasis produktas – tai cilindro formos ekranas, kuriame rodomus vaizdus galima apžiūrėti iš visų pusių, tiesiog apeinant aplink ekraną arba rankos mostu pasukant jame esantį objektą. Kita svarbi ekrano savybė – kad vaizdai cilindro viduje turi apimtį t.y. mūsų smegenys juos suvokia kaip turinčius visus tris išmatavimus, o ne plokščius. Ir šiam efektui išgauti nereikia jokių specialių akinių!

Dar viena svarbi funkcija, kad vaizdą (ir statinį, ir judantį), galima atvaizduoti transliuojant vaizdą tiesiai iš foto/video kamerų sistemos.

Šiuo metu prototipas turi vos 96×128 pikselių raišką, tačiau net ir jos užtenka pademonstruoti labai įdomius efektus. Dabar belieka techniniai patobulinimai, kad įrenginys galėtų rodyti aukštos raiškos didelius objektus.

Naujojo ekrano laukti tikrai verta, nes jo pritaikymo galimybės – beribės. Pradedant profesionalais, dirbančiais su trimačiais vaizdais, kaip kad medikai ar projektuotojai, baigiant neišsemiamą fantaziją turinčiais pramogų kūrėjais.

John D. and Catherine T. MacArthur fondo

LIGO misija – rasti gravitacijos bangas. Tas, kurios iki šiol neaptiktos ir neištirtos, tačiau kurių egzistavimą numato Einšteino reliatyvumo teorija. Taigi ką ši gravitacijos bangų medžiotoja nuveiks su puse milijono dolerių ir ką gravitacinės bangos turi bendro su kvantine mechanika? New Scientist kalbina Nergis.

Sveikiname su laimėjimu! Ar tikėjaisi?

O varge, tikrai ne! Kai gavau žinią, tikrai maniau, kad tuoj kažkas šūktels: cha, apgavom!.

Kaip planuoji išleisti laimėtus pinigus?

Sunku atsakyti, kelias dienas turėsiu pagalvoti. Bent dalį finansų panaudosiu savo neįgyvendintoms idėjoms. Žinote, kiekvienas mokslininkas galvoje nešiojasi begalę minčių, tačiau jų realizuoti negali, nes jos per sunkiai pagrindžiamos, rizikingos ar net fantastiškai skambančios. Tačiau išbandyti jas taip norisi!

Ar galėtum pasidalinti keliomis tokiomis svajonėmis?

Žinote idėją, kad jei išmatuosite dalelės kvantinę būseną, ją pažeisite? Tačiau yra būdų, kaip apeiti problemą, vadinamų kvantinėmis negriaunančiosiomis technologijomis. Jomis net galima aptikti pavienius fotonus, nesunaikinant jų kvantinių būsenų. Skamba gal ir paprastai, tačiau įgyvendinimas – sudėtingas. Manau pirmiausia finansavimą čia ir panaudosiu. Noriu patikrinti, ar dabartinės technologijos leistų tai atlikti.

Dauguma tavo darbų gilinasi į kvantinę mechaniką ir jos pritaikymą ieškant gravitacijos bangų. Kokia pagrindinė šio eksperimento idėja?

Du lazerio spinduliai, su tinkamu kampu tarpusavyje, iššaunami link veidrodžių, esančių už 4 km. Jei gravitacinė banga egzistuoja, veidrodžių pozicija pasikeis ir mes pamatysime, kad lazerio šviesai teko nukeliauti didesnį arba mažesnį atstumą, kad sugrįžtų, nei kad nuėjo pirmyn. Kiekvienas detektorius gali užregistruoti veidrodžio pokytį, mažesnį už tūkstantąją protono dydžio dalį.

LIGO gravitacines bangas bandote aptikti nuo 2002-ųjų ir iki šiol jų neužregistravo. Ar nekyla noras nuleisti rankų?

Ne. Mes visada žinojome, kad mūsų pagaminti instrumentai yra pakankamai jautrūs aptikti gravitacijos bangą, tačiau tik tada, kai ji yra pakankamai stipri. Todėl visada žinojome, kad tai tikrai ilgai užtruks. 2015-aisiais planuojame padidinti savo įrangos jautrumą. Jei su patobulinta technika irgi nieko neaptiksime, tada galime pradėti jausti nusvylimą.

Ačiū tau, Nergis ir linkime sėkmės tyrimuose bei idėjų įgyvendinime!

Tikime, kad šis interviu bus puikus įkvėpimas jauniesiems tyrėjams būti atkakliais ilgame atradimų kelyje!

Mokslas bei jo vaisiai veržiasi net į mados pasaulį.  Dizaineris Manel Torres kartu su Imperial College London mokslininkais sukūrė medžiagą, kurią užpurškus ant kūno, ji tuoj pat išdžiūsta ir tampa drabužiu, kurį galima ne tik dėvėti, bet ir nusirengti, išskalbti ir vėl apsirengti.

Naujoji medžiaga leidžia purkšti drabužį tiesiai ant kūno ir taip per 15 minučių suformuoti apdarą. Medžiaga stingsta beveik akimirksniu, yra tampri, tačiau tvirta ir neplyštanti. Pritaikymo galimybės – ypač plačios. Nuo maždaug 15 JAV dolerių kainos buityje tinkamų naudoti balionėlių iki sudėtingų figūrų formavimo pasitelkiant karkasus madų pasirodymams. Medžiaga gali būti įvairių spalvų, į ją galima primaišyti kvapą suteikiančių priedų.

Pritaikymas galimas ir medicinoje, pavyzdžiui padengti nudegimus, kurie labai jautrūs bet kokiai deformacijai, taip pat į skystį primaišius vaistų, jie bus palaipsniui pasisavinami per odą.

Daugiau galite paskaityti www.fabricanltd.com

Silikono slėnyje (JAV) vykusiame verslo idėjų konkurse DEMO, žiūrovų simpatijų prizą laimėjo banko kortelių tobulinimo projektas. Jis susideda iš dviejų dalių. Pirmoji – leidžianti vienoje kortelėje laikyti identifikavimo duomenis net kelioms sąskaitoms. Prieš nuskaitant magnetinėje juostoje esančius duomenis, mygtuko paspaudimu pasirenkama, kuri sąskaita bus naudojama. Antroji funkcija – dalis kortelės numerio yra paslepiamas net vizualiai, tad niekas net per petį nepamatys numerio, kurio dažnai užtenka pirkti prekes internetu. Tam, kad numeris pasirodytų ir būtų įrašytas į magnetinę juostą, reikia suvesti PIN kodą ant pačios kortelės. Svarbu tai, kad dėl šių funkcijų kortelės išmatavimai nei kiek nepadidėja, lyginant su šiandien naudojamomis!

Kviečiame pažiūrėti šios idėjos pristatymą:

„TouchDevice“ technologija, sukurta Input Dynamics (Kembridžas, Didžioji Britanija) leis senus telefonus paversti lietimui jautriais įrenginiais, neatliekant jokių techninių pakeitimų. Gal labiau vertėtų sakyti beldimui jautriais. Nes į telefono aparatą tereikia įrašyti programinę įrangą, kuri per mikrofoną klausytų beldimo į ekraną garso. Kiekviena ekrano zona, į ją subeldus, skleidžia kitokio dažnio garsą. Teigiama, kad pakankamo patikimumo tikslumas yra 1cm². Tai jau pakankamas teritorija landžioti po telefono meniu nenaudojant mygtukų!

Kiekviena technologija, ypač gyvavimo pradžioje, turi trūkumų bei iššūkių, kuriuos turi įveikti tyrėjai prieš paleisdami ją plačiajam vartojimui. Šiuo metu didžiausia „TouchDevice“ problema – beldimas į ekraną nagu, kurio programinė įranga nebeatpažįsta. Juk garsas, išgautas subeldus pirštu ir nagu, skiriasi!  Tačiau neabejojame, kad ir šis iššūkis bus įveiktas!

Kviečiame pažiūrėti technologijos demonstraciją:

Egipto mumijos mums gali atskleisti daugybę žmogaus anatomijos paslapčių, atsakyti į medikus kankinančius klausimus. Tačiau kaip ir kiekvienas kūnas, šis turi teisę į privatumą. Su neseniai nužudyto žmogaus lavonu dera elgtis pagarbiai, negalima viešai skelbti skrodimo metu aptiktų duomenų (nebent tai svarbu nusikaltimo išaiškinimo procesui). Taip pat nevalia atlikti tyrimų ar eksperimentų, kurie nesusiję su mirties priežastimi (pvz. audinių reagavimas į naujus vaistus, transplantacija ar pan), jei prieš mirtį asmuo su tuo nesutiko arba apie sutikimą nepatvirtina šeimos nariai. Pavyzdžiui Tutankhamonas greičiausiai nesutiktų, kad jo palaikai būtų ardomi. Tačiau iš kitos pusės – su jo kūnu susiję atradimai gali didinti jo žinomumą ir šlovę, ko jis troško po mirties.

Kai kurie tyrėjai, kaip Søren Holm, Mančesterio (Didžioi Britanija) universiteto filosofas ir bioetkas, su mumijomis ragina elgtis kaip su gyvais pacientais – tada parodysime teisingą pagarbą, net jei fiziškai žmogus numirė prieš tūkstančius metų. „Kažkuria prasme mumijos vis dar turi gyvenimą. Juk mes apie jas kalbame!“ sako mokslininkas taip pat dirbantis ir redaktoriumi žurnale Journal of Medical Ethics.

Mokslo etika – tai mokslo pažangą stabdantis ir tyrėjų darbams trukdantis filosofinis požiūris ar vienintelis įrankis, ateityje padėsiantis žmonijai nesusinaikinti savo rankomis sukurtais įrankiais? Kaip manote jūs?

Pirmoji naujiena – apie mintimis valdomą neįgaliojo vežimėlį. Smegenų veikla iki šiol yra vienas iš sudėtingiausių procesų šiuolaikiniame mokslo pasaulyje. Tačiau tyrėjai stengiasi išnaudoti net ir dabar turimas menkas žinias bei jas pritaiko visai sėkmingai! Šveicarų mokslininkai jau testuoja neįgaliųjų vežimėlį, kurį galima valdyti įsivaizduojamais rankų mostais. Tyrėjams pavyko rasti būdą, kaip pakankamai patikimai aptikti ir užfiksuoti smegenyse atsirandančius impulsus, kuomet tiesiog panorime atlikti įvairius mechaninius veiksmus. Kitas svarbus vežimėlio modelio privalumas – tai jo paties matoma ir įvertinama aplinka. Įmontuota kamera stebi priekyje esančius objektus ir, esant reikalui (pavyzdžiui vairuotojui padarius klaidą, nesukoncentravus dėmesio ar pan.), juos apvažiuoja.

Tai puikus pavyzdys, kaip įvairios mokslo sritys bendradarbiauja tam, kad pasiektų vieną rezultatą. Galime tikėtis, kad po keleto metų šia technologija galėsime valdyti ir daugiau įrenginių!